Rūta Baublytė, Lukas Fabijonavičius

Donaldas Trumpas – 45-as Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas. Šį sakinį dar prieš pusmetį išgirdę kai kurie žmonės būtų nusijuokę. Galingos žiniasklaidos kompanijos ir nemaža JAV visuomenės dalis ilgą laiką atvirai tyčiojosi, o D. Trumpo dalyvavimą prezidentinėse lenktynėse laikė tikra komedija. Tačiau visiems kritikuojant D. Trumpą, šis toliau tęsė savo kampaniją, sulaukė milžiniško pasisekimo ir galiausiai buvo išrinktas JAV prezidentu. Tad kokie veiksniai nulėmė D. Trumpo pergalę rinkimuose?

„Anti-establishment“ rėmėjai

Viena svarbiausių priežasčių, lėmusių D. Trumpo pergalę – „anti-establishment‘o“ rėmėjų palaikymas. „Anti-establishment“ – judėjimas prieš valdančiąją klasę, kuri piliečių akyse neretai atrodo korumpuota ir stengiasi visuomenę priversti daryti tai ir mąstyti taip, kaip nori jie. Šis visuomet Jungtinėse Amerikos Valstijose aktyvus judėjimas buvo pastebimas šiųmetinių JAV prezidento rinkimų metu. Jo pagrindinis tikslas – priešintis medijų, vyriausybės, didžiųjų korporacijų savininkų suformuotam elitui. JAV visuomenė nelaikė Donaldo Trumpo „establishmen‘to“ dalimi, o būtent tai ir padėjo jam pelnyti taip reikalingus balsus rinkimuose.

Kodėl Donaldas Trumpas buvo matomas kaip „anti-establishment‘o“ dalis? Visų pirma, jis nė karto nebuvo dalyvavęs jokiuose rinkimuose ir iki šiol net nepriklausė jokiai konkrečiai partijai. D. Trumpas buvo laikomas „žmogumi iš išorės“. Dabar jau prezidentas D. Trumpas savo kalbose teigė, kad limituos galimybę tapti Kongreso nariu daugiau nei dvi kadencijas iš eilės, mažins biurokratijos aparatą, atsisakydamas nereikalingų pareigybių, kurios buvo įkurtos Baracko Obamos prezidentavimo laikotarpiu.

Antra priežastis, kuria galėtume pagrįsti Donaldo Trumpo nepriklausomybę nuo elito – jo finansinė nepriklausomybė prezidento rinkimų kampanijos metu. Jai iš viso buvo panaudota 300 milijonų JAV dolerių, iš kurių 150 mln. buvo Trumpų šeimos pinigai. Net pusė kampanijai skirtų asmeninių lėšų rodė didelę nepriklausomybę nuo stambiausių korporacijų. Toks žingsnis padidino visuomenės pasitikėjimą. Tačiau turbūt svarbiausia priežastis, kodėl šių visuomenės nuomonių rėmėjai pasirinko Donaldą Trumpą buvo pati, kitos – demokratų – partijos kandidatė Hillary Clinton. Dar kovoje dėl nominacijos partijoje ji buvo asocijuojama su „establishment‘u“. H. Clinton kampanijos suma išties įspūdinga – netgi pusė milijardo JAV dolerių. Tuo tarpu pati H. Clinton paaukojo vos daugiau nei milijoną, mažos donacijos nesudarė nė 100 milijonų. Didžiąją kampanijos dalį sudarė donacijos gautos iš didžiųjų JAV ir pasaulio korporacijų, pavyzdžiui „J. P. Morgan“ ar „Lehman Brothers“. Be to, H. Clinton privatus fondas yra asocijuojamas su tiesioginiais fondais iš svetimų valstybių, pavyzdžiui, Saudo Arabijos. Nederėtų pamiršti ir to, kas rėmė šią kandidatę: turtingiausi pasaulio žmonės, tokie kaip Warren Buffet ir Georgie Soros, didžiųjų medijų savininkai, stambiausios pramogų pasaulio žvaigždės bei (pirmą kartą JAV istorijoje) pareigas  einantis prezidentas Barackas Obama. Šis palaikymas pagerino bendrą Hillary Clinton įvaizdį pasaulyje, tačiau JAV sukėlė dar daugiau pasipiktinimo, o ypač tarp „anti-establishment‘o“ palaikytojų ir apskritai elito nemėgstančių žmonių.

Politkorektiškumo įtaka

Antroji pergalės priežastis – pasikeitusi politkorektiškumo kultūra ir visuomenės nepasitenkinimas ja. Politkorektiškumas – sąvokų ar žodžių, kurie gali marginalizuoti arba įžeisti grupes ar individus, kurie buvo ar yra diskriminuojami visuomenėje, nenaudojimas. Ši kultūra sukelia diskriminacijos prevenciją bei apsaugo grupes, kurios kitu atveju galėtų patirti
tam tikrus sunkumus. Tačiau JAV politkorektiškumas tapo tam tikra cenzūros forma, priemone, kuria galima užtildyti visus, nepritariančius nusistovėjusiai nuomonei, paprasčiausiai juos išvadinant rasistais ar kitais neigiamą prasmę turinčiais žodžiais. Respublikonai ir kai kurie D. Trumpo rėmėjai šią kultūrą vadino ydinga visuomenei. Pažvelkime, kaip tai paveikė rinkėjus ir kodėl padėjo D. Trumpui laimėti rinkimus.

Visų pirma, Donaldo Trumpo retorikoje buvo galima pastebėti politkorektiškumo nebuvimą. Daugelis jame matė žodžio laisvę, kadangi jis sakydavo tai, ką žmonės galvodavo, tačiau bijodavo patys ištarti dėl politkorektiškumo kultūros įsivyravimo. Jis drįso garsiai teigti, kad tarp imigrantų gali būti prievartautojų ir nusikaltėlių, jog islamas yra tiesiogiai susijęs su terorizmu. Šių dalykų demokratė Hillary Clinton niekad nedrįso aptarti viešai.

Kalbėdami apie politkorektiškumą negalime neaptarti socialinių medijų. Viena iš priežasčių, kodėl politkorektiškumas sukėlė dar didesnį pasipiktinimą, buvo žmonių pašalinimas iš socialinių medijų dėl pernelyg sarkastiškai išreikštos savos nuomonės. Rinkėjų tarpe jų pažeista teisė reikšti nuomonę sukėlė didelį nepasitenkinimą. Vienas aršiausių D. Trumpo rėmėjų Milo Yiannopoulos buvo pašalintas iš socialinio tinklo. Jo gerbėjai, daugiausiai koledžo studentai arba neapsisprendę, už ką balsuoti asmenys,  palaikydami Milo norą atsikratyti politkorektiškumo, pasirinko Donaldą Trumpą – žmogų, kuris sunaikins išsigimusią politkorektiškumo kultūrą.

Galime teigti, jog Donaldas Trumpas, susilaukęs daugybės kritikos dėl politkorektiškumo neturėjimo, grubios kalbos manieros bei rėmėjų, turinčių prieinamumą prie didžiulių visuomenės grupių, pareiškimų, tapo savotišku laisvo žodžio etalonu tam tikrose grupėse. Dėl šios priežasties žmonės, nekenčiantys politkorektiškumo pasirinko būtent jį, o ne jo konkurentę Hillary Clinton.

Apibendrinant galima teigti, jog šie faktoriai, susiję su socialine politika, padarė didelę įtaką rinkėjų apsisprendimui. Politkorektiškumo kultūra ir nepriklausymas „establishment‘o“ grupei privertė visuomenę pasirinkti priešingai nei tikėjosi specialistai, akademikai ir medijų atstovai.