Simona Kasmauskaitė

Šiuolaikinės Europos politinė padėtis itin kebli ir sudėtinga: nacionalinių valstybių viduje augantis nepasitikėjimas Europos integraciniais procesais, kuriuos skatina radikalėjančių partijų atėjimas į valdžią, tuo pačiu Europos Sąjungos (ES) sunkiai girdimas balsas, skelbiantis, jog nebesugeba efektyviai ir aiškiai apibrėžti savųjų tiek saugumo ir gynybos, tiek žmogaus teisių klausimų pozicijų, priveda prie svarstymų, kaip galų gale tinkamai spręsti Europai iškilusius sunkumus. Šiuo klausimu Višgerado grupės sandraugai priklausanti Vengrijos parlamentinė respublika su dešiniųjų partijos flangui atstovaujančiu populistinių pažiūrų ministru pirmininku Viktoru Orbanu priešakyje deklaruoja griežtas ir radikalias pozicijas, kurios skatina Vengrijos uždarumą. Prasidėjus pabėgėlių krizei Europoje, kuomet pirmosios neramumų, sukilimų ir revoliucijų bangos Artimuosiuose Rytuose paskatino žmonių bėgimą nuo pilietinio karo, ekonominių priežasčių ar politinio valstybių nestabilumo, iškėlė problemas Europos Sąjungos valstybėms. Kuomet išryškėjo didžiausi nesutarimai dėl bendrai norimos vykdyti pabėgėlių integracinės politikos, Vengrija atmetė ES Komisijos pasiūlymą kiekvienai šaliai priimti numatytas pabėgėlių kvotas.

ES Sienų Valdymo Agentūra FRONTEX užfiksavo, jog per aštuonis 2015 metų mėnesius iš Turkijos į Graikiją ir Bulgariją atvyko apie 133 tūkst. migrantų, kurių kilmės šalys buvo Sirija, Afganistanas ir Pakistanas. Prie šių duomenų vertėtų pridėti ir per Serbiją į Vengriją plūstančius masinius pabėgėlių srautus, kurie ir tapo didžiausiu iššūkiu Vengrijos valstybės politikai, iš esmės grįstai dideliu priešiškumu atvykėliams, kadangi, pasak Vengrijos, jų tautos valia ir krikščioniškosios tradicijos buvo pamintos ir neįvertintos. Tokie konfliktai su Europos Sąjungos institucijomis, aiškiai priešinantis bendriesiems stojimo principams, prasidėjo Vengrijos nenoru įsivesti bendrosios Europos Sąjungos valiutos – euro. Tai parodė Vengrijos nepasitikėjimą bendra kuriama Europos vizija. Taip paskatintos įtampos tarp visos Višegrado grupės valstybių sandraugos ir ES viršūnių pozicijų, tačiau toks tylusis konfliktas ir nesutarimai itin stipriai išryškėjo, kai Vengrija atkakliai pradėjo priešintis ir nesutikti priimti atvykėlių iš Sirijos ir vietoj to pradėjo statyti beveik 4 metrų aukščio tvorą, daugelyje žiniasklaidos kanalų pramintą „Vengrijos siena“, pasienyje su Serbija. Toks apsisprendimas sulaukė itin griežtos kritikos iš Vokietijos ir Prancūzijos valstybių vadovų, kurių pozicijos šiais klausimais skiriasi. Štai čia atsirado perskyra, kuri Europą padalijo į dvi barikadų puses – laikytis išvien bendroje integracinėje politikoje tiek pabėgėlių, tiek kitais klausimais ar atskirai stiprinti nacionalinių valstybių vidaus politiką, atsiribojant nuo bendrųjų ES struktūrų.

V. Orbano priešinimasis vadinamajai atvirų durų politikai Jungtinių Tautų akimis pasmerktas ir pateiktas kaip ksenofobinė politika, kenkianti ne tik bendram Europos Sąjungos vaizdui, bet gali būti įvardijama ir kaip didžiulė grėsmė, galinti iš populistinių masinių visuomenės dėmesio pritraukimo mechanizmų virsti į totalitarinių rėžimų išaugimo perspektyvą. Tačiau radikalūs ministro pirmininko sprendimai, tokie kaip stipresnės kariuomenės apsaugos įvedimas, griežtesni draudimai dėl asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų turėjimo, o svarbiausia, perėjimas iš solidarumo politikos rėmų prie realios pabėgėlių srautą koordinuojančios politikos, vis dėl to sugebėjo pažaboti pabėgėlių srautus Vengrijoje. Dauguma valstybių visų šių įvykių pradžioje kritikavusios Vengrijos pozicijas pačios pakoregavo savo sprendimų priėmimo matymo lauką, įvesdamos griežtesnes sankcijas žmonių srautui suvaldyti, o tokios valstybės kaip Slovėnija ar Austrija pradėjo statyti savas užtvaras.

Taigi, Viktoro Orbano kuriama pozicija tampa stipria atsvara vadinamajai tradicinei ES sprendimų priėmimo struktūrai, kuri dabar pasireiškia kova dėl įtakų sferų. Didžiausiu svarstymu tampa ateities perspektyvos spėjimas, kuris turėtų remtis visos Europos bendrų siekių ir konkrečių veiksmų nustatymu, tačiau akla kova dėl populiarumo ar įtakos gali pirminį tikslą nustumti į paraštes, todėl reikia viltis, jog Europą užklupusios negandos taps bendra pamoka tolimesnei ir efektyvesnei ateities politikai.